Pereiti prie turinio

Baltoji Vokė

Koordinatės: 54°27′14″š. pl. 25°07′12″r. ilg. / 54.454°š. pl. 25.120°r. ilg. / 54.454; 25.120 (Baltoji Vokė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Baltoji Vokė
      
Baltosios Vokės pramogų centras (dešinėje) ir gimnazijos pastatas (kairėje)
Baltoji Vokė
Baltoji Vokė
54°27′14″š. pl. 25°07′12″r. ilg. / 54.454°š. pl. 25.120°r. ilg. / 54.454; 25.120 (Baltoji Vokė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė Šalčininkų rajono savivaldybė Šalčininkų rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 991
Plotas 1,87 km²
Tankumas (2023) 530 žm./km²
Pašto kodas LT-17035
Vikiteka Baltoji Vokė
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Baltóji Vókė
Kilmininkas: Baltõsios Vókės
Naudininkas: Báltajai Vókei
Galininkas: Báltąją Vókę
Įnagininkas: Baltą́ja Vóke
Vietininkas: Baltõjoje Vókėje

liet. Naujoji Žagarinė

Baltoji Vokė – miestas Šalčininkų rajono savivaldybėje. Praeina keliai  176  PirčiupiaiJašiūnai ,  202  KirtimaiPagiriaiBaltoji Vokė  ir  3942  MateikonysPabarėBaltoji Vokė . 3 km į šiaurės vakarus nuo Rūdninkų, 30 km į šiaurės rytus nuo Šalčininkų ir beveik tiek pat į pietus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, yra 4 seniūnaitijos. Veikia 2 gimnazijos gretimuose pastatuose („Šilo“ ir E. Ožeškovos), biblioteka, pramogų centras (buvę kultūros rūmai), paštas, ambulatorija, vaistinė, tuberkuliozinės ligoninės skyrius.

Baltosios Vokės pramogų centras

Urbanistika ir architektūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto struktūra susiformavo pagal pokario miesto tipo gyvenviečių projektą. Urbanistinė struktūra aiški, vyrauja perimetrinis – taškinis užstatymas. Pagrindinė – Vilniaus gatvė. Miestelis pasižymi savita socialistinio istorizmo retrospektyvine architektūra, pabrėžtinas užstatymo stilistikos kompleksiškumas ir vieningumas (Vilniaus g. ir T. Kosciuškos g.). Svarbesni pavyzdžiai: Baltosios Vokės miestelio pramogų centras su dorėninio orderio kolonomis ir frontonu, seniūnijos, mokyklos, parduotuvių pastatai, mūriniai daugiabučiai su erkeriais.

Baltoji Vokė išsidėsčiusi Rūdninkų girios girios pakraštyje, Vokės dešiniajame krante, į pietus nuo Baltosios Vokės durpyno, prie kelių,  176  PirčiupiaiJašiūnai  ir  202  KirtimaiPagiriaiBaltoji Vokė . Pro miestą eina Papio kanalas, jungiantis Merkį su Papio ežeru (2 km į šiaurę nuo miesto). Baltosios Vokės pelkė (40 km²) – viena didžiausių Lietuvoje.

Prieš II pasaulinį karą pelkėje pradėta kasti durpes, kurias po karo naudojo Vilniaus šiluminė elektrinė. 19501952 m. pelkės pietiniame pakraštyje prie Žagarinės kaimo pastatyta durpių įmonė, o šalia kanalo ir durpyno, išretintame Rūdninkų girios plote pradėjo kurtis darbininkų gyvenvietė, iš pradžių vadinta Naująja Žagarine. 1953 m. gyvenvietėje buvo atidaryta pradinė mokykla, 1955 m. – septynmetė mokykla.[2] 1957 m. pastatyti kultūros rūmai.[3]

1958 m. gegužės 15 d. Baltajai Vokei suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės ir dabartinis pavadinimas. Buvo statomi XX a. šeštajam dešimtmečiui būdingi vieno ir dviejų aukštų gyvenamieji namai ir visuomeniniai pastatai.[4]

2009 m. patvirtintas Baltosios Vokės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19581962 m. miesto tipo gyvenvietė Šalčininkų rajonas
19621972 m. Eišiškių rajonas
19721995 m. Šalčininkų rajonas
1995 Baltosios Vokės seniūnijos centras Šalčininkų rajono savivaldybė
Daugiabučių kvartalas A. Mickevičiaus gatvėje
Medinis namas Žaliojoje gatvėje
Vilniaus gatvė
Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2021 m.
1959 m.sur.[5] 1970 m.sur.[6] 1974 m.[7] 1979 m.sur.[8] 1985 m.[9] 1989 m.sur.[10] 2001 m.sur.[11] 2005 m. 2006 m.
1 086 1 065 1 086 1 009 1 000 1 128 1 073 1 075 1 074
2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.sur.[12] 2012 m. 2020 m. 2021 m.sur. -
1 067 1 073 1 063 1 064 1 047 1 030 1 056 998 -

Tautinė sudėtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 1 101 žmonės:[13]

2001 m. gyveno 1 073 žmonės:[14]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. „Baltosios Vokės seniūnija: Apie seniūniją“. baltojivoke.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-19. Nuoroda tikrinta 2016-04-24.
  3. Baltosios Vokės pramogų centras. Salcininkaikultura.lt (tikrinta 2022-05-07).
  4. Stanislovas Buchaveckas, Vidmantas DaugirdasBaltoji Vokė (1). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 572 psl.
  5. Baltoji VokėMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 167 psl.
  6. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  7. Baltoji VokėLietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 622 psl.
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  9. Baltoji Vokė 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 191
  10. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  11. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  13. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  14. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš archive.today
  • Naujoji Žagarinė. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 223 psl.