Baltoji Vokė
- Šis straipsnis apie miestą Šalčininkų rajone. Apie kaimą Vilniaus rajone skaitykite straipsnyje Baltoji Vokė (Vilnius).
Baltoji Vokė | ||
---|---|---|
Baltosios Vokės pramogų centras (dešinėje) ir gimnazijos pastatas (kairėje) | ||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
Valstybė | Lietuva | |
Apskritis | Vilniaus apskritis | |
Savivaldybė | Šalčininkų rajono savivaldybė | |
Gyventojų | 991 | |
Plotas | 1,87 km² | |
Tankumas | 530 žm./km² | |
Pašto kodas | LT-17035 | |
Vikiteka | Baltoji Vokė | |
liet. Naujoji Žagarinė |
Baltoji Vokė – miestas Šalčininkų rajono savivaldybėje. Praeina keliai 176 Pirčiupiai–Jašiūnai , 202 Kirtimai–Pagiriai–Baltoji Vokė ir 3942 Mateikonys–Pabarė–Baltoji Vokė . 3 km į šiaurės vakarus nuo Rūdninkų, 30 km į šiaurės rytus nuo Šalčininkų ir beveik tiek pat į pietus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, yra 4 seniūnaitijos. Veikia 2 gimnazijos gretimuose pastatuose („Šilo“ ir E. Ožeškovos), biblioteka, pramogų centras (buvę kultūros rūmai), paštas, ambulatorija, vaistinė, tuberkuliozinės ligoninės skyrius.
Urbanistika ir architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miesto struktūra susiformavo pagal pokario miesto tipo gyvenviečių projektą. Urbanistinė struktūra aiški, vyrauja perimetrinis – taškinis užstatymas. Pagrindinė – Vilniaus gatvė. Miestelis pasižymi savita socialistinio istorizmo retrospektyvine architektūra, pabrėžtinas užstatymo stilistikos kompleksiškumas ir vieningumas (Vilniaus g. ir T. Kosciuškos g.). Svarbesni pavyzdžiai: Baltosios Vokės miestelio pramogų centras su dorėninio orderio kolonomis ir frontonu, seniūnijos, mokyklos, parduotuvių pastatai, mūriniai daugiabučiai su erkeriais.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baltoji Vokė išsidėsčiusi Rūdninkų girios girios pakraštyje, Vokės dešiniajame krante, į pietus nuo Baltosios Vokės durpyno, prie kelių, 176 Pirčiupiai–Jašiūnai ir 202 Kirtimai–Pagiriai–Baltoji Vokė . Pro miestą eina Papio kanalas, jungiantis Merkį su Papio ežeru (2 km į šiaurę nuo miesto). Baltosios Vokės pelkė (40 km²) – viena didžiausių Lietuvoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prieš II pasaulinį karą pelkėje pradėta kasti durpes, kurias po karo naudojo Vilniaus šiluminė elektrinė. 1950–1952 m. pelkės pietiniame pakraštyje prie Žagarinės kaimo pastatyta durpių įmonė, o šalia kanalo ir durpyno, išretintame Rūdninkų girios plote pradėjo kurtis darbininkų gyvenvietė, iš pradžių vadinta Naująja Žagarine. 1953 m. gyvenvietėje buvo atidaryta pradinė mokykla, 1955 m. – septynmetė mokykla.[2] 1957 m. pastatyti kultūros rūmai.[3]
1958 m. gegužės 15 d. Baltajai Vokei suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės ir dabartinis pavadinimas. Buvo statomi XX a. šeštajam dešimtmečiui būdingi vieno ir dviejų aukštų gyvenamieji namai ir visuomeniniai pastatai.[4]
2009 m. patvirtintas Baltosios Vokės herbas.
Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
---|---|---|
1958–1962 m. | miesto tipo gyvenvietė | Šalčininkų rajonas |
1962–1972 m. | Eišiškių rajonas | |
1972–1995 m. | Šalčininkų rajonas | |
1995– | Baltosios Vokės seniūnijos centras | Šalčininkų rajono savivaldybė |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2021 m. | ||||||||||
1959 m.sur.[5] | 1970 m.sur.[6] | 1974 m.[7] | 1979 m.sur.[8] | 1985 m.[9] | 1989 m.sur.[10] | 2001 m.sur.[11] | 2005 m. | 2006 m. | ||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
1 086 | 1 065 | 1 086 | 1 009 | 1 000 | 1 128 | 1 073 | 1 075 | 1 074 | ||
2007 m. | 2008 m. | 2009 m. | 2010 m. | 2011 m.sur.[12] | 2012 m. | 2020 m. | 2021 m.sur. | - | ||
1 067 | 1 073 | 1 063 | 1 064 | 1 047 | 1 030 | 1 056 | 998 | - | ||
|
Tautinė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2011 m. gyveno 1 101 žmonės:[13]
|
2001 m. gyveno 1 073 žmonės:[14]
|
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Futbolas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Baltosios Vokės seniūnija: Apie seniūniją“. baltojivoke.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-19. Nuoroda tikrinta 2016-04-24.
- ↑ Baltosios Vokės pramogų centras. Salcininkaikultura.lt (tikrinta 2022-05-07).
- ↑ Stanislovas Buchaveckas, Vidmantas Daugirdas. Baltoji Vokė (1). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 572 psl.
- ↑ Baltoji Vokė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 167 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Baltoji Vokė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 622 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Baltoji Vokė 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 191
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš archive.today
- Naujoji Žagarinė. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 223 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|